plėčka

×plėčkà (brus. пляшкa, l. flaszka) sf. (2), (4) K, Skr; Q186, R268, I plokščias butelis; į jį telpantis kiekis: Plustina alų, vandenį su plėčkà J. Bonė yra puodas su kaklu kaip plė̃čkos JI227. Parsinešė vaistų labai gražioj plė̃čkoj Stk. Už likusius piningus parvežk plėčką degtinės Gršl. Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo ir pakavotą sau brangvyno didelę plėčką su keliais malkais slaptoms ištuštino visą K.Donel. Porą giesmių išgiedojo – kaip linguote išlingavo: du sykiu apėjo čerkelė aplink stalo, ir ištuštėjo plėčka Žem. Išgėriau degtinės plėčkẽlę, ir pasidarė linksmiau Gr. Turėjau tokią gražią plėčkìkę, griuvau ir sudaužiau Šln. Paieškok plėčkùtę, reiks nusipirkti aptieko[je] jodo Vv. Stikliukėlis tarė, plėčkytėlę barė: plėčkytėlė ilgakaklė, tu nedastavosi JV1097. Ir ėmęs duoną ir plėčką su vandeniu BB1Moz21,14.